Kepimo forma „Pandoro”

Pandoro yra tradicinė itališka desertinė duona, kilusi iš Veronos regiono ir daugiausiai kepama per Kalėdas ir Naujuosius. Pandoro yra kepamas specialioje aukštos, platėjančios aštuonkampės žvaigždės formoje, o patiekiamas apverstas ir pabarstytas cukraus pudra – kad primintų Italijos Alpes žiemą.

Pandoro istorija siekia laikus iki mūsų amžiaus, tai senovės romėnų duonos kepėjų kūrinys. Pavadinimas kilęs iš žodžių junginio pan d’oro, kuris reiškia “auksinė duona”. Tai buvo išskirtinai turtingųjų patiekalas, nes paprasti žmonės galėjo sau leisti tik juodą duoną. Saldžios duonos iš baltų miltų ir kiaušinių bei sviesto buvo kepamos ir patiekiamos tik rūmuose, iš to kilo ir jų pavadinimas – auksinė duona.

Nuo 1-ojo iki 17-ojo mūsų amžiaus šimtmečio ši saldi duona minėta rašytiniuose šaltiniuose įvairiais pavadinimais, o kaip Pandoro pirmą kartą įvardinta 18-ajame šimtmetyje, ir apibūdinta kaip populiari Venecijos regiono aristokratų virtuvės dalis. Jie galėjo sau tai leisti, nes tuo metu Venecija buvo viena iš pagrindinių Europos prieskonių ir cukraus rinkų. Tuo metu cukrus jau buvo pralenkęs medų kaip populiariausią saldžiųjų kepinių ingredientą. Panašiai tuo pat metu Veronoje, kuri priklausė Venecijos regionui, ir buvo ištobulintas Pandoro receptas, kuris nedaug pakitęs naudojamas ir moderniaisiais laikais.

Naujausias Pandoro pritaikymas šventėms – iškepus supjaustomas horizontaliai į kelis biskvitus, pertepamas kremu ir surenkamas kiekvieną biskvitą pasukus – taip išgaunama eglutės forma.